2023 m. kovą Barbora Sharrock, Lietuvoje lankiusis ir anksčiau, parskrido į šalį nebe kaip turistė, o kaip čia gyventi grįžtanti pilietė. Barbora gimė Lietuvoje, bet augo Naujojoje Zelandijoje, o savo lietuviškąją tapatybę, nepaisydama atstumo ir kalbos barjerų, puoselėjo skirtinguose žemynuose. Šiuo metu ji studijuoja Tarptautinio kibernetinio saugumo ir kibernetinės žvalgybos magistrantūros programą Vilniaus universitete ir savo ateitį sieja su Lietuva.

„Visada prisistatydama pasakydavau, kad esu lietuvė. Manęs dažnai klausdavo: „O, Barbora? Įdomus vardas, iš kur tu?“ Beveik atmintinai išmokau, kaip paaiškinti savo vardo tarimą ir parodyti Lietuvą žemėlapyje, – sako ji. – Naujoji Zelandija – daugiakultūrė, tačiau retas ten yra sutikęs lietuvių. Dažnai tuo pačiu metu tekdavo pristatyti ir save, ir šalį.“

Anksčiau dėl Lietuvos įstatymų Barbora negalėjo turėti dvigubos pilietybės – jos neteko dar kūdikystėje. 2015 m. buvo priimti pakeitimai ir ji, dar besimokydama vidurinėje mokykloje, galėjo susigrąžinti pilietybę. Nors teisiškai ji vėl buvo lietuvė, reikėjo nuolat stengtis išsaugoti kultūrinį ryšį. Jai augant, lietuvių diasporą Naujojoje Zelandijoje sudarė tik apie 200 žmonių. Barbora pamena, kad kas kelerius metus tolimaisiais skrydžiais vykdavo aplankyti giminaičių Vilniuje. Ji taip pat dalyvaudavo lietuvių diasporos Naujojoje Zelandijoje organizuojamuose renginiuose.
 

„Mano mama aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje. Mūsų šeima dažnai padėdavo rengti Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimus ar priimti atvykusias sporto komandų delegacijas, liaudies muzikantus ar Užsienio reikalų ministerijos pareigūnus, – dalijasi prisiminimais Barbora. – Todėl mano ryšys su Lietuva buvo realus, ne toks abstraktus.“

Lietuvių kalba – skaudi tema

Barbora prisipažįsta, kad nors užsienyje ir stengėsi atstovauti Lietuvai, ji neaugo dvikalbėje šeimoje. Mama ją šiek tiek mokė lietuvių kalbos pagrindų, tačiau jos žinios liko ribotos. Kadangi brolis ir tėtis lietuvių kalbos nesimokė, šią kalbą praktikuoti nuolat jai buvo sudėtinga.

„Buvo sunku išlaikyti motyvaciją, o mano kalbos žinių lygis labai keitėsi“, – sako ji.

Vis dėlto ji nenuleido rankų – Naujojoje Zelandijoje lankė pamokas savaitgaliais, o pasibaigus studijų metams universitete, intensyvius vasaros kursus. Tačiau neturėdama galimybės nuolat vartoti kalbos dažnai pamiršdavo, ko išmokusi, tad tekdavo kartoti to paties lygio kursą po vienų ar kelerių metų.
 

„Žinoma, dabar gyvenu Lietuvoje ir turiu žymiai daugiau galimybių vartoti kalbą. Man ši tema šiek tiek skaudi – jaučiuosi „netikra“ lietuvė, nes lietuviškai laisvai nekalbu, – prisipažįsta ji. – Sunku derinti daug jėgų reikalaujančias studijas universitete ir savarankišką kalbos mokymąsi, tačiau mano ilgalaikis tikslas – pasiekti lietuvių kalbos lygį B2, o vėliau gal net C1.“

Kelionė namo ir nauja pradžia

„Iš tiesų, grįžti į Lietuvą pastaruoju metu tapo madinga, – pastebi Barbora. – Per pastaruosius penkerius metus daugybė emigrantų grįžo į gimtąją šalį.“ 

Šiuo metu Naujojoje Zelandijoje jaučiama emigracijos banga; tai – dalis šalies ilgametės tradicijos, „apykaitinės migracijos“, dažnai vadinamos patirtimi užsienyje (angl. overseas experience).

Barbora nežino, ar kada grįš gyventi į salą. Ji prisimena, kad tėvai jau seniai ketino persikelti su visa šeima į Lietuvą. 

„Pamenu planus dėl būsto ir apsilankymą tarptautinėje mokykloje Vilniuje, kai buvau maždaug dešimties, – sako ji. – Tačiau ištikus 2008 m. krizei visus planus teko atšaukti.“

Po daugelio metų, studijuodama informatiką ir besimokydama kurti programas, ji sugalvojo, kaip įgyvendinti ilgam atidėtą persikėlimą. Didėjant tarptautiniam judumui ir populiarėjant „skaitmeninių klajoklių“ gyvenimo būdui, idėja gyventi Lietuvoje tapo lengvai įgyvendinama. Tačiau tam trukdė vienintelė kliūtis – paskola studijoms. Naujojoje Zelandijoje vyriausybės suteiktoms paskoloms palūkanos neskaičiuojamos tol, kol paskolos gavėja (-as) gyvena šalyje. Jam (jai) persikėlus, pradedamos skaičiuoti palūkanos.

„Paskolos grąžinimas užtrunka maždaug nuo 8 iki 11 metų – jos dalis reguliariai išskaičiuojama iš atlyginimo. Vis dėlto tėvai labai norėjo, kad persikelčiau anksčiau, todėl parėmė mane finansiškai ir išlaikė, kol ieškojausi naujo darbo Lietuvoje“, – pasakoja studentė.
 

Barbora taip pat pasinaudojo paramos programomis, skirtomis į gimtinę grįžtantiems Lietuvos diasporos nariams. Ji atliko praktiką per „Bring Together Lithuania“ programą, kuri suteikė progą geriau pažinti šalies kultūrą, o vėliau prisijungė prie vyriausybės iniciatyvos „Kurk Lietuvai“ ir gavo pirmąjį darbą „Invest Lithuania“. Ji taip pat pasinaudojo „MiCenter“ ir „International House Vilnius“ paslaugomis, padedančiomis integruotis.

Vis dėlto persikėlimas buvo nelengvas. „Jaučiuosi tarpinės būsenos tarp užsienietės ir vietos gyventojos. Tačiau čia gyvenu dar neilgai, todėl manau, kad man puikiai sekasi, – sako Barbora. – Šiuo metu galiu parodyti neatrastų vietų Vilniuje net ir ilgamečiams miesto gyventojams. Manau, kad galiu padėti ir naujai atvykusiems.“

Gyvenimas Lietuvoje – staigmenos ir paprastumas

Labiausiai Barborai patinkanti kasdienio gyvenimo Lietuvoje dalis yra susisiekimas ir ryšio jausmas.

 „Automobilio man neprireikė – juo naudotis brangu, kenkčiau savo pačios sveikatai ir planetai, o ir priežiūra būtų sudėtinga, – sako ji. – Vilniaus mieste gana greitai galima keliauti dviračiu arba pėsčiomis. Žinoma, didelis pliusas yra ir daugybė viešojo transporto maršrutų, didelė nuolaida studentiškiems bilietams ir lengvai pasiekiama informacija apie viešojo transporto judėjimą realiuoju laiku.“

Nors Vilnius triskart mažesnis už Oklandą, kultūrinis gyvenimas čia turtingas ir socialiai aktyvus. 

„Čia nejusti „mažo miestelio nuobodulio“, – pasakoja Barbora. – Yra įvairiausių madingų vietų, kurias verta aplankyti – daugybė bendradarbystės erdvių, laipiojimo centrų, vėlyvuosius pusryčius tiekiančių kavinių, startuolių akceleratorių, koncertų salių, bibliotekų, o pavažiavus vos pusvalandį miesto autobusu – miškingų, samanotų vietovių, kuriose auga miško uogos, o gal net yra ežeras, kuriame galima pasimaudyti.“

Ji pastebi ir paralelių tarp abiejų kultūrų. „Naujojoje Zelandijoje labai gerbiame savo natūralią aplinką, didžiuojamės nacionaliniais pasiekimais, kuriuos pasiekiame viršydami savo galimybių ribas, ir juokaujame, kad visi turime bendrų pažįstamų. Panašiai jaučiuosi ir čia. Atrodo, kad galiu prisidėti ir padaryti teigiamą poveikį šalyje.“
 

Ar buvo netikėtų kultūrinių skirtumų? Kavos kultūra! „Naujojoje Zelandijoje kava geriama rytais. Kavinės veikia maždaug nuo 6 val. iki 15 val. Lietuvoje kartais būna sudėtinga rasti netinklinę kavinę, atidaromą anksčiau nei 10 val., tačiau dauguma jų dirba iki 19 val. ir net ilgiau. Gerai, kad nesu vyturys, todėl toks kavinių darbo laikas man tinka labiau.“

Kibernetinis saugumas – ateities kelias

Šį semestrą Barbora studijuoja „Arqus“ aljanso programą „Tarptautinis kibernetinis saugumas ir kibernetinė žvalgyba“ Vilniaus universitete ir siekia įgyti magistro laipsnį. Studijuodama ji gali suderinti savo išsilavinimą technologijų srityje su domėjimusi viešąja tvarka, technologiniais įgūdžiais ir tarptautiniu bendradarbiavimu.

„Mano manymu, kibernetinio saugumo tobulame pasaulyje neprireiktų. Deja, skaitmeninėje erdvėje pilna blogiukų, kurių taip lengvai neatsikratysime. Kita vertus, džiaugiuosi, kad mokausi spręsti problemas, kurių sprendimas padeda platesnei bendruomenei, o ne tik pelno siekiančioms organizacijoms, – aiškina studentė. – Vis dėlto šiek tiek liūdna, kad šiuo metu kibernetinis saugumas yra itin reikalingas, ypač kai vis dažniau naudojama hibridinė karo veiksmų taktika, pavyzdžiui, įsilaužiant į viešąją infrastruktūrą, ligoninių skaitmenines sistemas arba organizuojant dezinformacijos kampanijas prieš valstybės demokratinius sprendimų priėmimo procesus.“

Anot studentės, kibernetinio saugumo aplinka Lietuvoje, palyginti su Naująja Zelandija, yra pažangesnė dėl Lietuvos strateginės geografinės padėties ir lyderystės skaitmeninėje erdvėje.

„Manau, kad Lietuvos skaitmeninė erdvė yra brandesnė dėl nedraugiškos Rusijos kaimynystės, keliančios nuolatinį pavojų kibernetiniam saugumui, – sako Barbora. – Kaip ES narė, šalis taip pat suinteresuota vadovautis direktyvomis, skatinančiomis įgyvendinti kibernetinio saugumo politiką ne tik valstybės lygiu. Lietuvoje įsikūrusi ir „Nord Security“ įmonė, dėl kurios kibernetinio saugumo aplinka yra dar pastebimesnė.“

Savo ateitį mato Lietuvoje

Baigusi magistrantūros studijų programą ir įgijusi patirties kibernetinio saugumo mokslo tyrimuose, Barbora ketina dirbti tarptautinėje korporacijoje viešojo ir privataus sektoriaus partnerysčių arba tarptautinio bendradarbiavimo srityje. Ji ypač domisi kibernetinio saugumo ir mėlynosios komandos operacijų teisiniais ir politiniais aspektais.
 

Į Naująją Zelandiją Barbora ketina grįžti kaip turistė, tačiau savo ateitį sieja su Lietuva. 

„Turiu keletą rekomendacijų dėl darbo Vilniuje, tikiuosi čia likti ilgam, – sako ji. – Mano gyvenimo kokybė Lietuvoje pagerėjo. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų grįžti atgal ilgesniam laikotarpiui. Tapau aktyvesnė, gyvenu gražesniame bute už mažesnę, atsižvelgiant į mano pajamas, kainą, važiuoju trumpesnius atstumus, mano karjeros perspektyvos daug žadančios, turiu mane įkvepiančių naujų draugų ratą ir čia galiu toliau plėtoti savo kultūrinius ryšius. Džiaugiuosi būdama čia!“

Barbora siunčia aiškią žinią kitiems studentams iš užsienio, svarstantiems studijuoti Lietuvoje – nesibaiminkite: 

„Dalykai yra dėstomi anglų kalba. Vilniuje vyrauja dvikalbystė, todėl nesibaiminkite – didelių problemų dėl kalbos neturėsite. Žinoma, jei liksite ilgiau nei vieną semestrą, vertėtų pasistengti ir pasimokyti vietos kalbos. Universitetai dažnai padeda šiuo klausimu. Be to, yra ir smagių vasaros mokyklų, kurios įprastai skiria stipendiją.“